Agnė Žemaitytė

Kai tolsti nuo Vilniaus, ties kažkuriuo besiplečiančios erdvės kilometru pakimba jausmas, kad reikia lėtinti greitį. Daugiau dangaus, daugiau oro, daugiau žemės. Užnugaryje liko kunkuliuojanti energija, o miškai, kuriuose slypi mūsų tautos identitetas, ramina. Beveik visas kelias į „Laimės namus“ yra mišku. Ir gerai, nes kaip gi be perėjimo iš vienos realybės į kitą. Kardokų kaimas, Kazlų Rūdos kaimynystėje kuriame stovi iš molio ir šiaudų pastatytas Aušros ir Rolando Augučių namas, atrandamas tų žmonių, kurie ieško pavyzdžio kaip gyventi darnoje su gamta ir savimi. „Laimės namai“ – vieta žemėje, kuri porai padėjo atkurti savo tapatybę.  Kada prasideda tasai pilnatviškas geras sutarimas? Pasak Aušros ir Rolando – tuomet, kai apėjęs pasaulį (pagyvenęs svečioje šalyje) surandi savo vietą gimtinėje ir joje įsitaisai. Visam. Ir daliniesi viskuo, ką turi.

Laikas

Rolandas: Aš visuomet mylėjau savo gimtuosius namus, nors tas jausmas nebuvo toks stiprus, kaip būnant svetur. Posakis „Kalnas keliauninkui iš tolo geriau matomas“ – yra visiškai teisingas.

Aušra: Man taip pat Lietuvoje sekėsi puikiai, turėjau mėgstamą veiklą, bet mylimojo pasiūlytas iššūkis – pakeisti gyvenimą ir pasiryžti pokyčiams, man labai patiko. Išvažiavome į Airiją su tikslu pagerinti savo finansinę būtį, žinojome, kad tai laikinas sprendimas. Niekada iki tol nebuvo minčių palikti Lietuvą, kur jaučiausi ir jaučiuosi esanti giliai prie savo šaknų.

Rolandas: Airija buvo laikas atrasti ir sustiprinti savy tautinį identitetą. Su bendraminčiais įkūrėme lietuvišką laikraštį „Saloje“, siekdami sukurti erdvę Airijoje gyvenančių žmonių problemoms spręsti.

Širdis

Rolandas: Net tautinės šventės Airijoje buvo žymiai jaukesnės, netgi sakyčiau jautresnės, nei anksčiau, kol gyvenau Lietuvoje. Tas jausmas greičiausiai juntamas tik būnant toli nuo gimtinės...

Aušra: Gera buvo dainuoti kartu per Vasario 16-tąją „Viešpaties Lelija“, stovėti po savo vėliava Pasaulio tautų mišiose Dubline, organizuoti Rasų šventę festivalyje „Draugystės tiltas“... Buvo ramu širdy, nes žinojome, kad greitai sugrįšime ir visada išliksime tikrais lietuviais net ir svetur.

Rolandas: Nors turėjome šaunią bendruomenę ir gyvenome labai smagiai, bet namų ten nesukūrėme, nes kaip žinia – namai yra ten, kur mūsų širdis. O širdis visuomet buvo Lietuvoje. Mūsų grįžimas namo buvo ryžtingas, kadangi buvome davę sau įžadą svetur praleisti penkerius metus, kad ir kokios viliojančios perspektyvos lauktų.

Jausmas

Rolandas: Sykį su Aušra savo laikraštyje perskaitėme sužavėjusį skaitytojo laišką apie emigraciją iš užsienio į lietuvišką kaimą. Tai buvo permainų, atvedusių į Kardokus, pradžia. Grįžinėjant jausmas buvo puikus, daug entuziazmo, minčių ir vilčių apie naujo gyvenimo pradžią tėvynėje.

Aušra: Mus lydėjo ramybė, tikėjimas gražiu ir laimingu gyvenimu, ypač šeimos kūrimas, susilaukiant vaikų. 

Namas

Rolandas: Nuo grįžimo iki namo statybų pradžios reikėjo palaukti metus, kol suradome žemės lopinėlį, degėme nekantrumu lipdyti savo namą, kurį tuomet mintyse, o dabar realybėje vadiname „Laimės namais“.

Aušra: Buvo tiek energijos, tiek gėrio... Pritariu Rolandui, kad šios akimirkos buvo pačios nuostabiausios. Pamenu su kokiu entuziazmu tampiau nupjautas medžių šakas, kai tvarkėme savo sklypą, nors jau buvau 7 mėnesį besilaukianti...

Rolandas: Statyti šiaudinį namą buvo nauja,  nekantru. Be abejo, reikėjo tam šiokių tokių žinių, patirties, tačiau mums sekėsi, nes po susitikimo su šiaudinių namų statybos pradininku Lietuvoje, – architektu Petru Devižiu, - viskas tapo įmanoma. Smagiausia buvo namo projektavimas, pasirinkome jį apskritimo formos. Šiaudinį namą rinkomės norėdami gyventi šiltai bei tausoti gamtą. Šiaudai, molis, žvyras, karvės mėšlas – puikios statybinės medžiagos patvirtintos laiko, tereikia žinių, praktikos ir galima pradėti kurti savo namus. Namą pastatėme per 6-7 mėn. Pradėjome pavasarį, o įsikėlėme gyventi kitų metų rudenį, nes pats vienas įrenginėjau namo vidų.

Aušra: Netradicinė namo forma pritraukia daug lankytojų, visi nori pačiupinėti namo sienas, pajusti namo erdvę, daug kas sako, kad mūsų namai, kaip šventykla J. Panašiai ir gyvename - mūsų durys atvertos visiems, kurie ateina su atvira širdimi ir gerais norais. Kurie atvyko tik iš smalsumo, tie ir dingo, o kurie pasisėmė iš mūsų patirties, žinių, šilumos, nuolat grįžta.

Bendruomenė

Rolandas: Veiklos turime daug, nes bendruomenė, kurios dalimi esame, vis dar kuriasi, auga. Kadangi gyvename miškingoje ir labai gražioje Lietuvos vietoje, žmones traukia ši aplinka. Bendruomenių kūrimasis Lietuvoje yra naujiena, lyginant su dešimtmečius skaičiuojančiomis bendruomenėmis Europoje ir pasaulyje, tačiau tai yra labai smagus procesas, nors lėtas ir reikalaujantis daug darbo. Bendruomeniškai gyventi dar tik mokomės, nors šiokios tokios patirties jau turime: dalyvaujame talkose, bendruomenės namų ir mokyklos kūrime. Kai prieš devynerius metus atsikėlėme į Kardokų kaimą, mūsų bendruomenėje buvo viso labo dvi šeimos, o dabar yra šešios nuolat gyvenančios ir penkios besikuriančios. Atsižvelgiant į didelę emigraciją – mūsų kaimo pasiekimai yra neblogi. Kardokų kaimas tikriausiai vienas iš nedaugelio Lietuvos kaimų, kur gyventojų skaičius nemažėja, o auga. Be to, prie bendruomenės pakvietėme prisijungti ir senbuvius bei kiek atokiau gyvenančias šeimas, kurioms patinka mūsų gyvenimo vertybės, požiūris.

Veikla

Aušra: Mūsų veikla yra gana plati – pradedant sveikos mitybos paskaitomis ir praktiniais užsiėmimais (vedame vegetarinių patiekalų gaminimo mokymus) ir baigiant šviečiamosiomis veiklomis vaikams. Į savo namus priimame žmones, kurie domisi šiaudinių namų statyba, sveika ir sąmoninga gyvensena, pati vedu indėniškų mandalų pynimo užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiems, pasaulio tautų šokius ratu. Rolandas moko vaikus gamintis medinius amuletus, važinėjame į mokyklas ir mokome vaikus bei mokytojus sveiko maisto gaminimo. Taip pat sodyboje organizuojame stovyklas šeimoms ir įvairius seminarus dvasinėmis temomis. Kas įdomu mums, tuo dalinamės ir su kitais. Džiūgaujame, kad mūsų Kardokų bendruomenę pradėjo lankyti ir kitos Lietuvos bendruomenės. Mūsų kaimynai taip pat stengiasi užimti lankytojus – pristato tik šiemet įsikūrusią Kardokų gamtos mokyklą, gamina tikro vaško žvakes, pajodinėja arkliais, vaišina tikra rugine duona.

Lietuvybė

Aušra: Man šiuo metu yra labai artimos lietuvių liaudies sutartinės, nes tai yra seniausias lietuviškas paveldas. Taip pat senieji simboliai, ženklai. Net molinės mūsų namų sienos išpuoštos baltų svastikomis. Manau, kad labai svarbu išsaugoti lietuvišką kultūrą, ypač dabartiniame pasaulio kultūrų maišymosi laikotarpyje. Gera mums gyventi Lietuvos miškuose, jausti artimą ryšį su gamta, nes tik ramybėje turi galimybę susivokti savyje ir pajusti savo stiprybę bei šviesą.

Rolandas: Dabar mūsų namai – tai žemės lopinėlis miškuose, kur su žmonėmis dalinamės tuo, ką turime ir mokame geriausiai. Žmogus trokšta būti laimingas ir išgyventi laimę kasdien, tai galime patirti galime dviem keliais: imdami arba dovanodami. Mes mokomės dovanoti daugiau, nei imti. Stengiamės pažadinti žmonėse gilesnius jausmus, meilę artimui, tėvynei, gamtai, gyvasčiai...

Dainos

Aušra: Laikraštis mums padėjo pasiekti Airijoje gyvenančius lietuvius, kurie norėjo bendrauti, domėjosi švietėjiška veikla, renginiais. Buvome dažni svečiai Lietuvos Ambasadoje, kur burdavosi tautiečiai mylintys savo šalį. Dar gyvesnė lietuviškos veiklos pradžia prasidėjo bažnyčioje, kai į Airiją atvyko kunigas Egidijus Arnašius. Pradžioje trise pradėjome giedoti per mišias, pritariant kunigui su gitara. O vėliau mūsų trio išaugo į didelį ansamblį su gitaristais ir klavišiniais. Dar vėliau, kai mišiose pradėjo rinktis gana daug lietuvių, su bendraminte įkūrėme nemažą lietuvių liaudies dainų ir šokių kolektyvą „Lietuviškas Dobilas“. Koncertuodavome ne tik įvairiuose lietuviškuose renginiuose visoje Airijoje, bet ir airiškuose renginiuose, norėdami pristatyti savo kultūrą. Labai laiku atvykome, padarėme pradžią lietuviškai kultūrai ir veiklai Airijoje.

Gamta

Rolandas: Nors gamtoje gyvename beveik 10 metų, bet ji nesiliauja stebinusi. Supanti kūrinija visad besikeičianti, spalvinga ir tokia gyva, judri bei kvepianti... Šiandien gal nėra tokio svaigulio nuo jos, kaip pirmą kartą įsimylėjus, tačiau mintimis dažnai grįžtu į tą pradžią, nes ji labai įtakojo mano sielą – apvalė,  išgrynino, sutaurino, praturtino...

Aušra: Aš gamtoj jaučiuosi savimi, nes čia esu laisva! Galiu išlaisvinti savo emocijas, energijos proveržius – šoku basa ant pievos, garsiai dainuoju, o kai norisi ramybės, tiesiog būnu tyloje ir įsiklausau, ką kalba gamta... Mūsų mergytės čia praleido nuostabiausią vaikystę: vasarą, vos tik prabudus, su pižamom lekia į kiemą arba nusimetę rūbelius puola į prūdą. Geriausi žaislai – varlės, sraigės, žalčiukai. O žiemą, einame pasivaikščioti į mišką po pusnis, čiuožinėjam nuo kalno arba ant prūdo. Niekada neįsivaizdavau savo šeimos gyvenimo mieste. Nereikia niekur važiuoti ieškoti pramogų,  visos čia pat – panosėj. O kur dar susipažinimas su gamtos vaikais – lapės šmirinėja po pievą, stebim stirnų takus, džiugina kiškučiai, gandrų bei laukinių ančių pavasarinis apsilankymas... Ir visa tai mūsų kieme J. Pasijunti, kad esi didelė dalis to pasaulio, kurį sukūrė Dievas, su paukščiais, žvėrimis, medžiais. Ir pajunti širdy Meilę, tiesiog apimančią VISKĄ.

Beatos virtuvė