Reda Cibulskytė

„Aš niekada nemačiau savo vaikų, augančių gatvėje“, – taip pokalbį pradeda ekologiškoje gyvenvietėje Kazlų Rūdos miškuose su šeima įsikūrusi Aušra Augutė. Ji kartu su vyru Rolandu bei dukromis Sėlija ir Melanija jau trečius metus gyvena šiaudiniame namelyje Kardokų ekologinėje gyvenvietėje.

Aplink Augučių šeimą – panašiai mąstantys kaimynai, jie susibūrę į vieną iš 15 Lietuvoje veikiančių ekologiškų bendruomenių.

Tiesa, dėl svajonės įsigyti ekologišką namą Augučiai prieš dešimtmetį išvyko dirbti į Airijos sostinę Dubliną.

Penkerius metus dirbdami įvairiausius darbus, jie susitaupė pinigų, kuriuos išleido šiaudinio namo statybai. Jiems buvo svarbiausia, kad vaikai gyventų gamtoje ir galėtų basi lakstyti po žolę.

Ramesnis gyvenimo tempas

Pirmoji ekologiškų gyvenviečių kūrimosi banga Lietuvoje kilo prieš dešimt metų, kai miestiečiai, norėdami ramesnio gyvenimo tempo, nusprendė atsiduoti gamtos globai. Vėliau ši banga nuslūgo, tačiau pastaruoju metu ekologinės gyvenvietės vėl išgyvena renesansą. Tai pastebi ir žmonės, siekiantys gyventi taikiai su gamta.

Šiuo metu Lietuvoje yra 15 ekobendruomenių. Jų kūrimosi principas gana panašus – vienas žmogus, nusprendęs kurti ekologišką bendruomenę, nuperka didelį žemės sklypą kaime, vėliau, išskirstęs dalimis, jį parduoda būsimiems naujakuriams.

Žmonės, kurie gyvena ekobendruomenėje, šypsosi išgirdę mitus apie juos pačius. Tai ne atsiskyrėliai, atsisakę miesto patogumų ir ne uždaros sektos gyventojai, kurie yra nutraukę ryšius su pasauliu ar laisvamaniai, nebesusitvarkantys su savomis pareigomis mieste, todėl bėgantys į kaimą. Atvirkščiai. Įsikurti ekobendruomenėje – rimtas ir apgalvotas žingsnis.

Vyko užsidirbti į užsienį

Tarp Kazlų Rūdos miškų įsikūrusi Kardokų ekologinė gyvenvietė. Joje keturios šeimos gyvena nuolat, dar keturios atvyksta šiltuoju metų sezonu. Tuomet jie džiaugiasi buvimu gamtoje, tobulina savo namus, ekologiškai augina daržoves.

Augutė su vyru Rolandu ir dukromis į Kardokus atsikraustė iš Kauno prieš trejus metus. Prieš tai penkerius metus gyveno Dubline, šeima norėjo užsidirbti pinigų būsimo namo statyboms.

„Mūsų tikslas buvo grįžti į Lietuvą, pasistatyti namą ir gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvename dabar. Užsidirbome pinigėlių ir pasistatėme.

Išvykusi iš Lietuvos niekada nesijaučiau gerai. Visą laiką galvojau, kad reikia grįžti, nes tik čia gerai jaučiuosi. Norėjau gyventi gamtoje, tačiau kur rasi tokią kainą už sklypą užsienyje?“ – klausia A. Augutė.

Airijoje Aušra ir jos vyras Rolandas dirbo įvairius darbus. Moteris prižiūrėjo vaikus darželyje, dirbo vadybininke, o jos vyras leido laikraštį lietuviams „Saloje“. Tada nusprendė – laikas namo. Specialiai jie neieškojo ekologiškos gyvenvietės, tačiau taip susiklostė aplinkybės.

„Buvo vidinis noras turėti savo namus ir žemės aplinkui. Dar Airijoje ėmėme domėtis natūraliu gyvenimo būdu gamtoje, ieškoti gyvenimo prasmės ir gilintis į žmogaus dvasinį tobulėjimą. Po to savaime viskas vyko, susitikome žmones, kurie propagavo ekologinį gyvenimo būdą: tręšdavo be trąšų, be chemikalų. Taip natūraliai įsiliejom į tą gyvenimą“, – pasakoja Aušra.

Tie sutikti žmonės buvo Raimundas su šeima. Jie pirmieji apsigyveno Kardokuose, nusipirko sodybą, dalį ploto pardavė Aušrai ir jos vyrui. Vėliau prisijungė dar viena šeima – taip susikūrė ekologiška gyvenvietė. Joje šiandieną kuriasi aštuonios šeimos.

Šiaudiniuose namuose – šilčiausia

Jei ne žemės trūkumas, bendruomenė būtų trigubai didesnė, o šiaudinių namų stovėtų daugiau nei dvigubai, teigia pirmas Kardokuose ekologiškai pradėjęs gyventi Raimundas Vaičiūnas.

Kardokų ekobendruomenės gyventojai įsikūrę šiaudiniuose namuose. Juos statydami, daugiausia naudojo molį ir šiaudus. Kardokiečiai teigia, kad taip gyventi šilčiausia ir pigiausia. Taip pat ir ekologiška. Namus gyventojai stengėsi statyti naudodami natūralias medžiagas.

„Tokie namai yra labai šilti, nes šiaudų sienos storos, iš abiejų pusių padengtos molio tinku. Molis, kaip žinia, labai gerai akumuliuoja ir atiduoda šilumą. Žiemą mes visuomet vaikštome basomis kojomis ir trumpomis rankovėmis“, – pasakoja A. Augutė.

Turi viską, ko reikia

Aušra pasakoja, kad namuose turi visko, ko tikrai reikia. Moteris nesijaučia atitrūkusi nuo technologijų ir tikina, kad žmogui iš tiesų tų patogumų tiek daug ir nereikia.

„Turime ir kompiuterį, tiesa televizoriaus mūsų namuose nėra, esame taip nusprendę, kad mums jo nereikia, gyvename savo vidumi“, – pasakoja Aušra.

Tiesa, šiltuoju metų sezonu ekologiškai gyventi paprasčiau: lysvėse auga daržovės, maudynėms skirtas vanduo įkaista nuo saulės, be to – šalia ir ežeras yra.

„Mūsų tualetai lauke, tiesa, vaikams esame padarę ir viduje, žinoma, jie yra įpratę prie patogumų. Daugelis domisi: kaip taip galima? Vasarą karšto vandens neturim, maudomės ežere arba pasišildom vandenį saulėje, į viską mes žiūrime paprasčiau, visiškai nesureikšminame patogumų.

Atrodo, kad žmogus yra komforto mylėtojas ir be to negali išgyventi. Tikrai gali, tik reikia paprasčiau į viską žiūrėti. Žiemą, žinoma, elgiamės kitaip, saulėje vandens nesišildome. Žiemą turime krosnį, turime boilerį, taigi, bėdų tikrai nėra“, – juokiasi Aušra.

Kaina domina labiausiai

Kardokuose gyvenanti Aušra teigia, kad pastaruoju metu pajuto itin didelį susidomėjimą jų gyvenimo būdu. Į kaimelį gana dažnai atvažiuoja žmonės, kurie domisi, kaip pastatyti šiaudinį namą ar užauginti ekologiškas daržoves.

Tiek jos šeima, tiek ir kaimynai savo patirtimi noriai dalijasi su atvykėliais. Net ir smalsesni kaimo gyventojai nesidrovi klausti jiems rūpimų klausimų.

Vienas iš dažniausių klausimų – kiek kainuoja pasistatyti ekologišką namą.

„Mūsų namas nėra mažas, todėl reikėjo investicijų. Jeigu nebūtume išvažiavę į užsienį, nežinau, ar iš atlyginimo būtume susitaupę. Aišku, galima pradėti statyti ir turint mažai pinigų. Visi klausia, kiek tam reikia pinigų. Manau, kad nuo 10 iki 50 tūkstančių litų, žinoma, be įrengimo“, – pasakoja Aušra.

Tačiau žodį „ekologiškas“ bendruomenės gyventojai vartoja atsargiai. Jie stengiasi gyventi kuo natūraliau, tačiau neįspraudžia savęs į rėmus.

„Mes nenaudojame jokių cheminių dalykų, mūsų ir paprastesnis gyvenimo būdas. Darėme viską, kad įsilietume į gamtą, tačiau nenorime akcentuoti, kad gyvename superekologiškai. Tačiau ekologijos idėja mums labai svarbi“,- pasakoja Kardokuose gyvenanti A. Augutė.

Jai antrina ir Kardokų senbuvis Raimundas Vaičiūnas.

„Kalbėdamas apie savo namą ir gyvenimo būdą, nenorėčiau naudoti žodžio „visai ekologiškas“, tiesiog statydami namą stengėmės naudoti kuo natūralesnes medžiagas“, – tikina R. Vaičiūnas.

Daržai – ekologiški

Daržovių kardokiečiai šiltuoju metų sezonu užsiaugina patys. Iš šio derliaus gamina troškinius, kuriuos tiek Augučių, tiek ir Vaičiūnų šeimos – itin mėgsta. Taip pat gamina žalius kokteilius, o daržovių pertekliumi dalijasi su kaimynais, draugais.

„Bulves auginame po šiaudais, darome šiltlysves – primetame šapų, šiaudų, visokiausių lapų, susidaro natūralus kompostas, užpilame ant viršaus žemės, o kitą pavasarį jau galima sodinti daržoves“, – pasakoja Aušra.

Tačiau tiek Aušra, tiek jos kaimynas Raimundas daržoves augina tik sau, iš to pinigų neuždirba. Esą tam dar reikia laiko. Kardokiečiai nesislepia už ekologijos širmos ir pripažįsta, jei ko nors nori „neekologiško“ – įsigyja.

„Mes negalime sakyti, kad užsiauginame visą maistą. Mūsų siekis – maksimaliai daug užsiauginti maisto, nors javų auginame tikrai nedaug. Todėl perkame kruopas, makaronus vaikai mėgsta, nors didžiąją dalį maisto užsiauginame.

Dar neseniai moliūgus pabaigėme. Yra kelios veislės, kurios gerai laikosi ir tik dabar suvalgėm. Mes patys valgome vegetarinį maistą, tačiau vaikams nedraudžiame valgyti mėsos, jeigu jie labai nori, mes jiems ir nuperkame“, – pasakoja R. Vaičiūnas.

Domisi augalais ir vedomis

Kardokų ekologinėje gyvenvietėje įsikūrę žmonės juokiasi, kad nuobodžiauti jiems nėra kada. Visai neseniai jie įsteigė oficialią bendruomenę, nors pripažįsta, kad svarbiausia jiems – natūralus kaimynų ryšys.

„Yra dviejų tipų bendruomenės, viena – formalioji, o kita yra tikroji bendruomenė, tikrasis žmonių susibūrimas, kuriam nereikia jokių aktų. Jeigu žmonės nori būti bendruomenėje, tai jie ir bus“, – teigia R. Vaičiūnas.

Jie siekia pastatyti bendruomenės namus. Aušra ir jos vyras domisi vedomis, vis pasvarsto apie savaitgalinius vaikų užsiėmimus, seminarų organizavimą, o jos šeimos kaimynas Raimundas nori įkurti medelyną.

„Medelyną jau pradėjau daryti, tik kol kas dar ant palangės. Tačiau standartiško medelyno aš nenoriu, tai nebus kriaušės, vyšnios, slyvos ar obelys… Noriu išskirtinių augalų: ir dekoratyvinių, ir valgomų.

Pirmas etapas – pasodinti savo sodyboje tūkstantį, pusantro tūkstančio medžių ir krūmų, dalis iš jų vestų vaisius, o dalis jų saugotų sodybą nuo vėjų, šalnų. Taip susiformuos savita ekosistema“, – pasakoja Raimondas.

„Ar jūs prekiautumėte tais augalais?“ – paklausiau R. Vaičiūno.

„Manau, kad tai natūraliai išsivystys į kažkokią veiklą, kuri atneš pajamų“, – teigia vyras.

Tuo tarpu Aušra rajone organizuoja ajurvedines paskaitas, siekia žmones supažindinti su seniausia pasaulio medicina, kaip mums būti sveikiems, gražiems ir, svarbiausia, laimingiems. Šią vasarą moters sodyboje planuojama ajurvedos stovykla.

Į miestą nenori

Nors Raimundas tebedirba Kaune vadybininku, gyventi mieste jis jau nebenorėtų. Su žmona Reda ir dukromis jis jaučiasi laimingas Kardokuose.

„Mieste tiesiog nėra ką valgyti, nėra kuo kvėpuoti ir ką gerti. Galbūt ir galėtume susirasti savo erdvę miete, bet ten daug virtualaus gyvenimo, jis tiesiog netikras.

Kai atvažiuoju į miestą ilgiau pabūti, ilgiau pagyvenu bute, mane labai kausto ta erdvė. Per daug triukšmo ir nenatūralių garsų, nors. aišku, ir mes gyvenome mieste, tačiau pasirinkome kitą variantą“,- sako Raimundas.

Jam antrina ir Aušra, kuri į miestą taip pat jau nebenorėtų grįžti.

„Yra viduje toks jausmas, norisi, kad gamtos vaikai matytų. Pačiai man patinka ir gėlės, ir daržovės, ir grynas oras. Tiesiog smagu knaisiotis. Visada jautėme tą vidinį norą turėti savo namus ir žemės aplinkui“, – sako Aušra.

 

lrytas.lt