Marius ŽITKUS

Miškingos Kazlų Rūdos apylinkės vilioja gamtą mylinčius žmones. Keletas jaunų šeimų, nusprendusių Lietuvos ir užsienio didmiesčių bruzdesį iškeisti į lietuviško sodžiaus ramybę, įkvėpė gyvybės netoli Višakio Rūdos esančiam Kardokų kaimui. Kelerius metus iš šiaudų, molio ir nendrių pastatytuose namuose gyvenantys kardokiečiai sako, kad jų bendruomenę lankantiems smalsuoliams nori savo pavyzdžiu parodyti, jog įmanoma gyventi kitaip nei įprasta. Kardokų kaimą prieš aštuonerius metus atradęs Raimundas Vaičiūnas teigia, kad besiplečiančios gyvenvietės nariai siekia gyventi harmonijoje su aplinka. Gamtos paviliotos Kardokuose nuolat gyvena keturios šeimynos ir dar tiek pat kuriasi.

Tie, iš kregždžių lizdų

Kardokų naujakuriai nėra nuo išorinio pasaulio pasislėpti norintys keistuoliai. Keletas iš jų kasdien važinėja vos už 30 kilometrų esantį Kauną, kuriame dirba ir į mokyklą leidžia savo atžalas. „Nemažai kardokiečių dirba informacinių technologijų srityje, nes toks darbas suteikia laisvę dirbti iš namų. Mūsų kaimynai – farmacininkų šeimyna“, – išankstinę nuostatą, kad rinktis neįprastą gyvenimo dažniausiai sau leidžia meniškos prigimties žmonės, paneigia R. Vaičiūnas. „Esame jautresnių sielų, mylime gamtą ir mėgstame gyvūnus, norime gyventi natūralioje aplinkoje“, – pasirinkimo gyventi kaime priežastis vardina Kardokų kaimo bendruomenės aktyvistė Aušra Augutė, kartu su vyru Rolandu čia įsikūrusi po kelerių metų, praleistų Airijoje. Iš pradžių gretimų kaimų gyventojus stebinę, „tais iš kregždžių lizdų“ vadinti kardokiečiai, susidraugavo su kaimynais, kurie dabar džiaugiasi jaunų žmonių draugija ir dalyvavimu kultūriniame Višakio Rūdos gyvenime.

 

Knyga, įkvėpusi pokyčiams

Ekogyvenvietėmis vadinamos bendruomenės populiarėja visoje Lietuvoje. „Nemaža dalis tokių bendruomenių noru gyventi kaime užsikrėtė, paskaičiusios rusų rašytojo Vladimiro Megrė knygą „Anastasija“, pasakojančią apie taigoje darnoje su gamta gyvenančią moterį“, – pasakoja R. Vaičiūnas. „Man taip pat priimtinos knygoje pateiktos idėjos, skatinimas kurti Šeimos, giminės sodybą“. Svetingi ir atviri kardokiečiai sako, kad jie atrado viziją, kaip galėtų save realizuoti. R. Augutis mano, kad „Anastasija“ – puikus vadovas mieste gyvenančiam žmogui parodyti, kaip jis galėtų gyventi kaime.

Didžiausias turtas – laikas

Augučiai ir Vaičiūnai – miesto vaikai. Sako, kad kaimą pažinojo iš arti, nes svečiuodavosi pas savo senelius. „Tačiau, pradėję kurtis Kardokuose, realiai nežinojome, kaip kaime gyvensime. Nusprendėme, kad elgsimės taip, kaip mums atrodo. Žemės neariame, ją papūdome, mulčiuojame, verčiamės gamtine žemdirbyste. Kaimynė, pamačiusi, kad bulves auginame po šiaudais, garsiai stebėjosi, tačiau išvydusi derlių liko nustebinta“, – šypsosi R. Vaičiūnas. Norint gyventi kaime, visai nebūtina atsižadėti miesto, įsitikinę pašnekovai. „Tačiau gyvenimas kaime turi daug privalumų. Čia galima užsiauginti ekologiškų maisto produktų, reikia mažiau lėšų pragyvenimui“, – dėsto vedų kultūros idėjomis besidomintis R. Augutis. Pasak kardokiečių, gyvenant kaime, jaučiami dideli skirtumai tarp ramybės čia ir šurmulio mieste.
Savo erdvę gamtos prieglobstyje atradę naujieji kaimo gyventojai nenori savo gyvenimo praleisti besivaikydami vien tik materialių dalykų. Tačiau šiuolaikinio pasaulio atributai – mobilieji telefonai, kompiuteriai ir internetas, netgi laidinis telefonas nesvetimi iš natūralių gamtos medžiagų suręstuose būstuose. „Mano kaimynai Aušra ir Rolandas – turtingi žmonės, nes jie gali sau leisti retą prabangą – eilinę savaitės dieną žiemos viduryje su savo vaikučiais šėlti ir čiuožinėti nuo kalno neskaičiuodami valandų“, – šelmiškai bendraminčių „turtus“ išduoda R. Vaičiūnas.

Emigracija į kaimą

Netradicinis gyvenimo būdas nebestebina ir p. Raimundo bendradarbių, kurie mielai vaišinasi Kardokų pievose surinkta arbata ir iškopinėtu bičių medumi. „Smalsauja, kaip man sekasi, bet patys taip gyventi nesiryžta“, – šypteli Kardokų bendruomenės įkūrėjas.
„Pasiryžimui gyventi kitaip reikia subręsti“, – įsitikinę A. ir. R. Augučiai. Dvi dukrytes auginanti jauna šeima sako, kad jų atvykimas į kaimą susiklostė natūraliai. Airijoje leisdami savaitraštį vietos lietuviams „Saloje“ Augučiai perskaitė sužavėjusį skaitytojo laišką apie emigraciją iš užsienio į lietuvišką kaimą. Tai buvo permainų, atvedusių į Kardokus, pradžia.
R. Vaičiūnas sako, kad jo norą įsikurti kaime nulėmė noras įleisti šaknis vietoje, kurioje gimtų Giminės sodyba: „Noriu kurti ir puoselėti jos dvasią, būčiau labai laimingas, jei gyvenimą sodyboje tęstų mano vaikai, noriu pradėti gražią tradiciją. Nežinau, ar atžalos pasirinks mano gyvenimo būdą. Norėčiau, bet savo sprendimus jie rinksis patys. Neketinu vaikų įtakoti“.
Jaunų žmonių pasiryžimo apsigyventi kaime nesuprato tėvai, kadaise skubėję ištrūkti iš kaimo ir įsikurti mieste. „Iš pradžių juos ištiko šokas, vėliau prasidėjo atkalbinėjimai, dar vėliau jie aprimo, manydami, kad pakvailiosime porą metų ir atsikvošėsime“, – kvatoja R. Augutis. Galutinai namiškiai atlyžo, kai pamatė iškilusius namus, kurie tėvų akims pasirodė esą „jaukūs ir visai normalūs“.

Namai – iš gamtos medžiagų

Kardokų naujakurių namai netradiciški, pastatyti iš natūralių gamtos medžiagų – medžio, šieno, molio ir nendrių, minimaliai panaudojus šiuolaikines priemones. A. ir R. Augučių namas – ypač retas, nes yra apvalus. „Tokį sprendimą pasirinkome tikrai ne todėl, kad norėjome išsiskirti“, – pasakoja p. Rolandas. „Tiesiog savo vidumi pajutome, kad norime tokio. Įžvelgėme jame daug privalumų: jis šiltas, nėra kampų, vėjas aplenkia mūsų namą. Vasarą mūsų name kiek per šilta. Žiemą krosnį tenka kurti nedažnai, nes būstas prišyla gaminant maistą“, – šeimos pasirinkimu džiaugiasi R. Augutis. Apvaliame name gausu vediškos kultūros simbolių, puošiančių šiaudines sienas. Kai kurie dekoruoti ženklai artimi senovės lietuvių tikėjimui pagonybei, tačiau, pasak pašnekovų, protėvių religiją su jų pasirinktu gyvenimo būdu sieja tik pagarba gamtai.
R. Vaičiūno namą puošia Suvalkijos krašte nematytas reto grožio nendrinis stogas.

Su kaimu pažindinasi kasdien

Kardokuose gyvenančios šeimos stengiasi maitintis tuo, kuo su jais dalinasi gamta. „Nesiverčiame žemės ūkio darbais, auginame po nedaug ir tik sau. Mums tai malonus užsiėmimas, smagu sužinoti, kaip auga daržovės“, – pažinimo džiaugsmas lydi buvusius miestiečius. Jaunos šeimos perka mažai produktų. Patys kepa duoną, iš savų avilių iškopinėtą medų maino į pieną ir gamina sūrį. R. Augučio kepamas morkų pyragas – ypač mėgstamas smagurių, besilankančių Kardokuose. Kartu su žmona Aušra ir dukrelėmis p. Rolandas pasirinko vegetarišką maitinimosi būdą.

Kitoks kaimas traukia smalsuolius

Kardokų bendruomenės puoselėtojai nesiekia iš savo gyvenimo būdo uždirbti pinigų, viliodami turistus. „Mielai priimame smalsuolius, nesibodime pasidalinti savo patyrimu, mums malonu pristatyti kitokį gyvenimą kaime. Tačiau esame už betarpišką bendravimą, nesiveržiame reklamuotis televizijos laidų ir spaudos publikacijų dėka. Nesame atsiskyrėliai. Visgi kol kas negalime skirti visą savo laiką priimdami besidominčius tokio gyvenimo idėja“, – tikina kardokiečiai.
Tačiau netradicinį gyvenimo būdą pasirinkę žmonės nori, kad žinia apie kitokį gyvenimo būdą sklistų kuo plačiau.
Neretas svečias išvykdamas pasidžiaugia, kad kelios valandos, praleistos Kardokuose, jį užkrėtė teigiama energija ir privertė jausti dvasinį pakylėjimą, ko vis dažniau pritrūksta miesto triukšme besisukančiam žmogui. „Mes jų tikrai neužburiame“, – krizena draugiški kardokiečiai.

Kvies į stovyklą

Darnoje su gamta gyvenančius Kardokų bendruomenės narius neramina vienos mobiliojo ryšio bendrovės ketinimai netoliese statyti ryšių bokštą. Išskirtinės vietos ramybę galėtų papildyti ir apribotas autotransporto priemonių greitis pro Kardokus besidriekiančiame žvyrkelyje.
„Mūsų artimiausiuose planuose – bendruomenės namai, kuriems jau turime paruošę sklypą“, – ateities viziją regi R. Vaičiūnas. „Norėtume rengti atvirų durų dienas, stovyklas vaikams, pažindinti juos su sveiku gyvenimo būdu“, – tęsia Kardokų bendruomenės atstovė A. Augutė.
Netrukus Kardokų bendruomenė kaimynus iš aplinkinių vietovių ketina pakviesti į Ajurvedos stovyklą „Savęs pažinimas, sveikata, grožis ir laimė“, kuri vyks liepos 12 – 14 d. Stovykloje vyks paskaitos, kurias ves ajurvedos gydytojas, psichologas, lektorius Anantara das, bus rengiami jogos užsiėmimai, meditacinis bėgimas bei ketinama atlikti ugnies apsivalymo ritualas „Jagja“. Stovyklos dalyviai galės pajusti vegetariško maisto įmantrumą.

Kazlų Rūdos laikraštis