Sima KAZARIAN

Šeima sėda prie pietų stalo. Virš jo – moliu tinkuotoje sienoje įspaustas saulės simbolis. Ant stalo dubenėliai su ryžiais, daržovių troškiniai, pagardinti egzotiškais prieskoniais. Tėvai sudeda rankas maldai ir užgieda sanskrito kalba.
Tai ne vaizdelis iš saulėtosios Indijos gyventojų kasdienybės. Ši šeima – lietuviai Aušra ir Rolandas Augučiai, įsikūrę savo pačių rankomis statytame šiaudiniame name vidury miškų, Kardokų kaime. Juos ir greta įsikūrusias šeimas sieja ekologinėmis idėjomis paremtas, natūralus gyvenimo būdas.

Gamtoje nereikia nei žaislų, nei televizoriaus

Gyventi gamtoje Augučiai nusprendė spontaniškai, pradėję gilintis į dvasinius dalykus. „Dirbome Airijoje tam, kad galėtume grįžti į gamtą“,- šypsojosi Rolandas, kuris su žmona per penkerius metus svetur užsidirbo pinigų tam, jog galėtų įsikurti Kardokuose. „Skaitėme nuostabias Anastazijos knygas ir natūraliai mums atėjo noras taip gyventi“,- pasakojo Aušra. Jos vyras paantrino, kad labai užkabino ir migracijoje perskaitytas straipsnis, kurio pavadinimas skambėjo „Laikas emigruoti į kaimą“. „Laimei reikia ne didelių, o jaukių namų“,- teigė Rolandas, kuris neslepia, jog buvo atsikandęs didmiesčių, nes Dubline kamščiuose tekdavo prastovėti ir po kelias valandas. „Be to, galvojome ir apie vaikus, nenorėjome, kad jie augtų ant asfalto“,- pasakojo jis. „Kaip smagu, kai būdamos mažytės dukros nuogos lakstydavo lauke. Iš lovos į smėlio dėžę ir žaidžia, kaip smagu! Sraigės, žiogai, varlės geriausi draugai, nereikia nei žaislų“,- šypsojosi Aušra.

Savo namelyje miške šeima turi visus patogumus – elektrą, vandenį, kanalizaciją, vonią, naudojasi ir skalbimo mašina, šaldytuvu, internetu. Tiesa, tualeto namuose nėra, yra tik skirtas vaikams. „Aš labai gerai jaučiu, kad tualetas su namais yra nesuderinamas. Mes galime daryti nuolaidas savo patogumui ir taip toliau, bet yra riba. Net teoriškai nežinodamas, dėl ko tualetą netinka įrengti gyvenamoje erdvėje, aš jaučiau, kad jam čia ne vieta. Tiesiog netinka“,- teigė Rolandas.

 Gyvenimas verda tarp šiaudinių sienų

Augučių namas – šiaudinis moliu tinkuotomis sienomis. Jį apšildo dviejų pakurų Kuznecovo krosnis. Viena pakura skirta valgio gaminimui, kita – duonkepei. Šeima džiaugiasi gyvendama šiaudiniame name, nes jis ekonomiškas ir ekologiškas. „Žiemą labai smagu, nes tikrai šilta. Jei būna šalta žiema, metams namui reikia apie 5 kubų malkų. Tiek sukūrenome, kai namas dar buvo apykiauris, o malkos šlapios. Šiaip per dieną sukūrename glėbelį malkų. Per kampus išeina šaltis, o apvaliame name šiluma cirkuliuoja. Iš vidaus molis atlieka ir krosnies funkciją, nes jis kaupia šilumą, kurią naktį atiduoda. Be to, paskirsto drėgmę, čia visada lengva kvėpuoti, nėra per sausa“,- pasakojo Rolandas.


Kiek trunka pastatyti namą savo jėgomis? „Statybas pradėjome gegužės pradžioje, o vasaros pabaigoje namas stovėjo. Tiek, kad dar nebuvo galima į jį keltis gyventi, tai įvyko tik kitą rudenį. Medžiagas namui pirkomės, dalį medienos gavome. Sienoms molį pirkome milteliais. Brangiai sumokėjome už šiaudus, ryšulys kainavo 6 litus, o galima nupirkti už 2 litus“,- pasakojo Rolandas.

Jis teigė, kad didžiąją namo kainos dalį sudaro ne sienos, kurios yra pigios, o mediena, pamatai, stogo konstrukcija ir kiti dalykai. Rolandas mano, kad nedidelį 50-60 kvadratų namelį, protingai leidžiant pinigus medžiagoms su talkomis, per porą metų galima pastatyti už 30-50 tūkst. litų.

Aušra pasidžiaugė, kad buvo nemažai sutaupyta, nes viską darė vyras. „Vienišos moterys nusiperka sklypą, nori statyti namą ir viską samdo, o tai tikrai nemažai kainuoja“,- sakė ji. Pora neslepia, kad namui statyti reikia išmanymo, yra tokių, kurie per daug patikėję savo jėgomis nusvilo ir dabar jų namai jau griūva. Augučius konsultavo šiaudinių namų pradininkas Lietuvoje architektas Petras Devižis.

„Buvome lyg ir pionieriai, todėl patyrėme nemažai sunkumų. Dabar ateinančiųjų laukia geresnės perspektyvos, galėtume daugiau ir padėti, ir patarti. Visada lengviau, kai yra bendruomenė“,- kalbėjo Rolandas.

Pirmaisiais metais jų sodyboje buvo ypač didelis turistų antplūdis, kartą smalsuoliai, norintys išvysti šiaudinį namą, užklydo ir naktį, pasišviesdami prožektoriais vaikščiojo aplink. „Vienu metu jau buvau net pavargusi, nes žmonės važiuodavo kiekvieną dieną, ir ne po vieną. Tačiau praėjo ta banga“,- atviravo moteris.

Gyvenimas ekologinėje bendruomenėje

Giminių sodybų, ekologinių bendruomenių ir gyvenviečių Lietuvoje yra virš 50. Arčiausiai Šakių (už 30 km) esanti ekologinė bendruomenė yra būtent ši, Kardokuose.

Čia yra devyni sklypai, tačiau daugelyje dar vyksta arba planuojamos statybos, nuolat gyvena trys šeimos. Vienas daugiau nei 2 hektarų ploto sklypas parduodamas. „Kadangi šitos vietos miškingos, su žeme sunku, bet ji švari, laukai netręšiami, pievos gražios“,- pasakojo Rolandas.

Kardokuose yra ir bendruomenei priklausanti žemė, kur ruošiamasi statyti bendruomenės namus – multifunkcinį pastatą. Jame būtų mokykla, amatų centras, vyktų renginiai. Mokykla neugdytų lyderių, visi būtų lygūs, skatinami tobulėti, siekti asmeninių tikslų. Jau dabar bendruomenė yra užmezgusi ryšį su neformalaus ugdymo šalininke Jolanta Lipkevičiene. Privalumas – tokią mokyklą galima kurti ir skirtingo amžiaus vaikams. Šiuo metu bendruomenėje jų yra aštuoni, dar du vaikus turinti šeima kuriasi.

Tačiau visi gražūs ateities projektai priklauso nuo pačios bendruomenės aktyvumo, narių pagausėjimo.

„Jei žmonės čia gyventų ir neturėtų kito pajamų šaltinio, būtų priversti kažką kurti bendruomenėje ir idėjas pavyktų įgyvendinti greičiau. Tačiau dabar tokie kol kas esame vieni, o to, kiek darome patys, nepakanka. Taigi norisi, kad atsikeltų daugiau bendraminčių. Bendruomenei reikia bendros jėgos, kad galėtų išsilaikyti“,- teigė Rolandas. Augučių šeima gyvena iš santaupų ir įvairių veiklų, pati užsiaugina daržovių. Kaimynų gyvenimai yra kiek kitokie. Vienas žmogus važinėja dirbti į miestą, kitas dirba nuotoliniu būdu būdamas namie.

Ramybės atsikanda per dvejus metus

Šeima neslėpė, kad dauguma persikraustančių iš miesto šurmulio į gamtą iš pradžių nori gyventi sau. „Visi kalba tik apie daržus, ramybę, nėra minčių apie viešumą. Tačiau iš mūsų patirties žinau, kad maždaug dveji metai yra tas tarpas, kai norisi poilsio. Paskui pasisotini ir vėl norisi matyti žmones, kažką jiems duoti, veikti“,- teigė Rolandas.

Dabar Augučių namuose dažnai vyksta renginiai. „Susėdame, pagaminame visiems valgyti, stengiamės, kad būtų jauki aplinka. Vasarą seminarai vyksta lauke“,- šypsojosi Aušra. Jų sodyba laikinai tampa tikru palapinių miesteliu, maudomasi tvenkinyje arba lauko dušuose, moterys kepa gardžias samosas ir dalijasi ne tik maistu, bet ir gražiomis, geromis idėjomis bei žiniomis.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“