Kartą buvau Kardokuose. Ekogyvenvietėje, įsikūrusioje vidury miškų. Apvaliame šiaudiniame name jokių kampų, žmonių gyvenime jokių sienų. Tai buvo gal prieš trejus metus, bet iki šiol atsimenu vegetariško maisto, lipančio pro lėkštės kraštus kvapą, skonį ir poskonį, šeimininkų padėką Kūrėjui už maistą. Mažas mergaites parnešusias namo bitutę be vieno sparno, tikinčias, kad išsaugos jai gyvybę. Tai buvo pats neprofesionaliausias mano interviu, nes pajutau, kad nenoriu nieko klausinėti. Norėjau būti ir traukti į save šių namų jausmą, tyrą orą, miško ir laukų garsus, ką tik nuskintų bei užplikytų žolelių arbatos aromatą. Nuo tada, kai sugrįžusi iš Kardokų įlindau į savo kampą stikliniame biure viskas jau buvo ne taip. Norėjosi perlipti pro balkono turėklą ir žengus tris žingsnius senamiesčio stogais pasiekti Gedimino pilį, o iš ten medžių viršūnėmis parbėgti namo. Į savo laukus, pas savo vėjus, kurie bando išpūsti visas nereikalingas mintis, kad galėčiau rašyti tai, ką noriu. Jeigu ne žurnalas „Tavo vaikas“, nebūčiau sutikusi basakojės Aušros iš Kardokų šeimos. Jeigu ne Aušra, nebūčiau išdrįsusi leistis nešama savo laukų vėjų. Ačiū abiem. Nuo šiandien manęs nėra stikliniame biure, bet po truputį ant popieriaus gula „Šiaudinės salos pasakos“.